Lietuvos aukščiausias teismas išaiškino dėl apmokėjimo mobiliajam darbuotojui (tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui). Ieškovas prašė priteisė iš atsakovės (darbdavės) darbo užmokestį už viršvalandinį ir nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Spręsdamas dėl mokėjimo už viršvalandinį darbą, teismas pažymėjo, pagrindinius požymius:
-
jog pirminis požymis, apibūdinantis viršvalandinį darbą, yra darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės vykdant jam pavestas darbo funkcijas viršijimas. Tačiau pats viršijimo faktas savaime nėra pakankamas konstatuoti, kad darbuotojas dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis.
-
Viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiką trukmę, savaime nereiškia viršvalandinio darbo. Ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti, kad jis gavo nurodymą dirbti viršvalandžius , o ne atsakovė (darbdavė) įrodinėti tokio nurodymo nebuvimą.
Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl darbo užmokesčio už nakties darbą mokėjimo, negalima remtis anksčiau išvardintais punktais. Nes nepaisant panašumo dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų, jie yra skirtingi darbo teisės institutai.
Naktinis krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo, kaip mobiliojo darbuotojo, darbas nėra draudžiamas, tačiau transporto priemonės vairuotojas ne visais darbo naktį atvejais turi teisę reikalauti atitinkamų mokėjimų už tokį darbą – tokio darbuotojo teisė gauti tam tikras išmokas ribojama tais atvejais, jeigu transporto priemonės vairavimas naktį kelia grėsmę saugiam eismui keliuose. Būtent darbdavys, būdamas atsakingas už tinkamą darbuotojų darbo organizavimą, atsisakydamas mokėti už tokį darbą, turi pareigą įrodyti, jog darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose.
Teismas pažymėjo, kad darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pareigos:
1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus;
2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus;
3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų;
4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevencinių priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti.
Teismas konstatavo, kad vertinant apmokėjimą už poilsio dienas ir ar darbuotojas dirbo savo poilsio dienomis, reikia vertinti ar darbdavė vykdė ankščiau išvardintas prievoles ir kokios savaitės dienos, darbuotojo darbo grafiko duomenimis, buvo patvirtintos kaip poilsio dienos.
Pasisakydamas dėl užmokesčio už darbą švenčių dienomis, teismas pažymėjo, jog transporto priemonės vairuotojo darbas pagal savo pobūdį nepriskirtinas tiems darbams, kurie gali (turi) būti atliekami ir švenčių dienomis. Kita vertus, tai nereiškia, kad ieškovas vien dėl šios priežasties neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą švenčių dienomis. Tačiau svarbu atsižvelgti ar ar darbuotojas laikėsi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ir ar konkrečiomis švenčių dienomis savo darbo funkcijas vykdė paisydamas darbdavės nurodymų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 359-701/2019