Ieškovė (darbdavė) prašė palikti galioti įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės ir įpareigoti darbuotoją grąžinti darbdavei vykdant Darbo ginčų komisijos sprendimą, atsakovui išmokėtas sumas –vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir pripažino darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, ir priteisė:
- darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo gindčų komisijos sprendimo priėmimo;
- ir sumas už likusį laikotarpį iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kap už vienerius metus;
- kompensaciją;
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad tiek 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), tiek 2016 m. DK nuostatos dėl neteisėto atleidimo iš darbo atveju priteisiamos kompensacijos yra panašios, tačiau ankstesnis ir dabartinis teisinis reguliavimas nėra tapatus.
Svarbiausias skirtumas tarp 2002 m. DK ir dabartinio DK reguliavimo yra pastarajame kodekse nustatytas priverstinės pravaikštos laiko, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas vieneriais metais. Dėl to kasacinis teismas išaiškino, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai.
Vis dėlto, ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo ir paskirties. Taigi DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistino vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes.
Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė kompensacijų mažinimo klausimu, tačiau rėmėsi kitais argumentais ir aplinkybėmis, nei buvo grindžiamas darbdavės prašymas. Darbuotojas nebuvo informuotas apie ketinimą kompensacijas mažinti teismo nutartyje nurodytais pagrindais ir neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad kai kurie apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl priteistinos kompensacijos mažinimo yra deklaratyvūs, pvz., vien nuoroda į ieškovės statusą – valstybės įmonė, išlaikoma biudžeto lėšomis, neatsižvelgus į aplinkybę, ar įmonė yra pelno siekianti, neįvertinus, koks kompensacijos santykis su visomis įmonės darbo užmokesčiui skirtomis lėšomis, kaip priteista pinigų suma paveiks įmonės finansinę padėtį, kokią turės įtaką kitų darbuotojų garantijoms, nėra pakankamas kompensacijos mažinimo pagrindimas.
Aplinkybė, kad darbuotojas pradėjo gauti senatvės pensiją, nėra susijusi su jo atleidimu iš darbo, pensija jam būtų mokama ir tuo atveju, jei darbo sutartis su atsakovu nebūtų nutraukta, todėl negali būti laikoma, kad ji atlieka kompensacinę funkciją.
Taip pat kasacinio teismo nutartyse buvo nurodoma, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Dėl to, sumažindamas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, priklausančią nuo išdirbtų darbo metų skaičiaus, apeliacinės instancijos teismas šios praktikos nesilaikė.
Pasisakydamas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pažodžiui pakartojo darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteisiamų kompensacijų sumų ir laiko, už kurį jos priteisiamos, kasacinis teismas pažymėjo, jog savo praktikoje jau yra nurodęs, jog tais atvejais, kai po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento
statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą.
Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės. Taigi darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-
87-248/2020