PVM pradžiamokslis verslui

PVM mokestis aktualus kiekvienam verslininkui, tačiau, deja, ne kiekvienas verslininkas teisingai supranta jo esmę ir įtaką verslui. Nors tai vienas komplikuočiausių mokesčių, bet, žinant pagrindines taisykles, galima lengvai jį perprasti, išvengti verslo rizikų ir pasinaudoti galimybėmis.

Šis straipsnis – PVM įvadas tiems, kurie turi verslo idėją, bet jiems stinga reikiamų žinių apie mokesčius.

PVM (pridėtinės vertės mokestis) – mokestis, kurį nuo prekės ar paslaugos vertės galutinis vartotojas sumoka į valstybės biudžetą. Galutiniai vartotojai – tai mes, paprasti gyventojai. Trumpai įsivaizduokime, koks būtų chaosas, jeigu kiekvienam iš mūsų asmeniškai reikėtų valstybei sumokėti PVM nuo pirktų prekių ir paslaugų. Didžiulė administravimo našta valstybei ir mums. Todėl surinkti šį mokestį iš pirkėjų ir sumokėti valstybei privalo pardavėjas. Trumpiau tariant, verslas tampa PVM mokesčio administratoriumi – apskaičiuoja, surenka ir sumoka į biudžetą.

Kai perkame litrą pieno, kasos aparato čekyje visada bus prekės kaina be PVM – 1,65 Eur, nurodytas PVM mokestis – 0,35 Eur ir visa pieno kaina – 2,00 Eur (suma su PVM). Nors mums, gyventojams, svarbiausia galutinė prekės kaina – 2,00 Eur, – tačiau pardavėjui tenkanti dalis – 1,65 Eur, o į valstybės biudžetą nuo parduoto pieno jis sumokės 0,35 Eur.

Prekybos grandinėje sunku įvertinti, ar parduodama paprastam gyventojui, kuris tą pieną išgers, ar kitam verslininkui, kuris sunaudos jį, pavyzdžiui, bandelėms kepti. Todėl pati šio įstatymo esmė – kad pardavėjas privalo surinkti PVM nuo visų pardavimų, nepriklausomai nuo to, kam buvo parduota (aišku, įstatyme daug visokių išlygų ir taisyklių, bet taip giliai šitame straipsnyje nenersime). Reikia atsiminti tai, kad pardavėjui visai nesvarbu, kam parduoda – jeigu jis parduoda, privalo pridėti ir PVM mokestį, paimti jį iš pirkėjo ir sumokėti valstybei.

Verslas perka ir parduoda, perka ir parduoda, kol sukuria prekę ar paslaugą, ir ji pasiekia galutinį vartoją, o visoje toje pirkimų-pardavimų grandinėje PVM sumokamas ne kartą. Žemiau pateiksiu schemą, kaip dažniausiai neteisingai yra suprantamas šis mokestis.

Turim Gamintoją, kuris gamina batus ir juos parduoda Didmenininkui. Gamintojas už batus nori gauti 50 Eur pajamų. Kadangi parduodant prekę yra prievolė pridėti PVM mokestį, kurį jis turės sumokėti valstybei, Didmenininkui jis batus parduos už 60,50 Eur (50 Eur – jo pajamos, o 10,50 Eur – PVM mokestis valstybei).

Didmenininkas, nusipirkęs batus už 60,50 Eur, parduoda juos Parduotuvei ir tikisi iš jų uždirbti 10 Eur. Todėl jo pardavimo kaina bus 60,50 Eur + 10 Eur = 70,50 + 21 % (14,80 Eur) = 85,30 Eur, iš kurių 70,50 Eur – Didmenininko pajamos, o 14,80 Eur jis sumokės valstybei. (21 % Lietuvoje nustatytas PVM mokesčio tarifas).

Parduotuvė, parduodama prekes paprastam gyventojui, iš pardavimo nori uždirbti 20 Eur, todėl parduoda batus už 127,41 Eur (105,30 Eur parduotuvės pajamos + 22,11 Eur PVM mokestis).

Pirkėjas nusiperka batus už 127,41 Eur ir laimingai juos avi, o į valstybės biudžetą iš viso sumokėtas PVM 10,50 Eur + 14,80 Eur + 22,11 Eur =47,41 Eur, tai yra net 45 % nuo parduotos prekės vertės (be PVM).

Taip būti negali. PVM esmė tokia, kad negali būti sumokėta daugiau, nei nustatytas tarifas nuo galutinės prekės ar paslaugos vertės, o Lietuvoje PVM tarifas 21 %. Kas, jeigu prekybos schemoje būtų ne keli pardavėjai, o dešimtys, kol produktas pasiektų galutinį vartotoją?

Pati pridėtinės vertės mokesčio sąvoka sufleruoja, kad šis mokestis mokamas nuo pridėtinės vertės. Taigi, kiekvienas pardavėjas valstybei turi sumokėti tik nuo prekės ar paslaugos pridėtinės vertės, bet iš pirkėjo surinkti visą 21 % PVM mokestį. Kaip tai veikia? Pardavėjui yra prievolė surinkti iš pirkėjo visą PVM mokestį, tačiau valstybės biudžetui jisai sumoka tik pridėtinės vertės mokesčio skirtumą tarp pardavimo PVM, kurį surinko iš pirkėjų, parduodamas prekę ar paslaugą, ir tarp pirkimo PVM, kurį pats sumokėjo pardavėjui, kai iš jo pirko prekę ar paslaugą. Paprasčiau tariant, kiek į biudžetą privalo sumokėti pardavėjas, apskaičiuojama pagal labai paprastą formulę:

Pardavimo PVM – Pirkimo PVM = Mokėtinas PVM.

Pardavimo PVM – tai, ką verslas parduodamas privalo pridėti prie savo pardavimo kainos.

Pirkimo PVM – tai, ką verslas sumoką pardavėjui, pirkdamas iš jo prekę ar paslaugą, kurią vėliau perparduos ar sunaudos gamyboje, veikloje. Dažnai jis vadinamas grąžintinu PVM, o pats veiksmas, kai iš Pardavimo PVM atimamas Pirkimo PVM, vadinamas PVM atskaita.

Grįžkime prie teisingos batų prekybos schemos.

Gamintojas (sakykime, kad pirkimų jis neturėjo) parduoda batus už 60,50 Eur kaina su PVM (50 Eur – Gamintojo pajamos, o 10,50 Eur jis sumokės valstybei).

Didmenininkas, už batus Gamintojui sumokėjęs 60,50 Eur, žino, kad 10,50 Eur yra jo grąžintinas PVM, t. y tą sumą jis atims iš pardavimo PVM, todėl jam batai kainavo tik 50 Eur. Gamintojas nuo batų pardavimo Parduotuvei nori uždirbti 10 Eur, todėl galutinę pardavimo kainą apskaičiuoja 50 Eur + 10 Eur = 60 Eur + 21 % (12,60 Eur) = 72,60 Eur. Pardavęs batus, valstybei sumoka pardavimo PVM ir pirkimo PVM skirtumą, t. y. 12,60 Eur – 10,50 Eur = 2,10 Eur.

Parduotuvė, nusipirkusi batus už 72,60 Eur žino, kad 60 Eur yra jos išlaidos, o 12,60 Eur – pirkimo PVM. Todėl, norėdama nuo batų pardavimo uždirbti 20 Eur, ji apskaičiuoja pardavimo kainą: 80 Eur + 21 % (16,80 Eur) = 96,80 Eur, parduoda batus paprastam pirkėjui ir sumoka valstybei PVM skirtumą nuo pardavimo ir pirkimo PVM, t. y. 16,80 Eur – 12,60 Eur = 4,20 Eur.

Suskaičiuokime, kiek iš viso šioje prekybos grandinėje buvo sumokėta PVM, kol batai pasiekė galutinį vartoją: 10,50 Eur + 2,10 Eur + 4,20 Eur = 16,80 Eur, ir tai yra lygiai 21 % nuo galutiniam vartotojui parduotų prekių vertės (be PVM) 80*21 % = 16,80 Eur.

Lengva apskaičiuoti, jeigu nusiperki visą batų partiją ir tuoj pat juos parduodi, bet gyvenime dažniausiai taip nebūna. Perkama daug, skirtingomis kainomis ir parduodama skirtingu laiku. Todėl kiek reikės sumokėti PVM apskaičiuojama pagal formulę:

Visa mėnesio pardavimo PVM suma – Visų mėnesio pirkimų PVM suma = Mokėtinas PVM į valstybės biudžetą (tiek reikia sumokėti).

Dažnai pasitaiko, kad pirkimų būna daug daugiau nei pardavimų. Ypač veiklos pradžioje, nusipirkus didelius kiekius, įrengimus. Tada atsitinka taip, kad mokėtinas PVM neigiamas, t. y. verslas ne tik neturi prievolės sumokėti valstybei, bet gali iš biudžeto susigrąžinti pirkimo PVM. T. y. turi PVM permoką, kurią gali prašyti susigrąžinti iš biudžeto arba panaudoti ateities mokesčiams padengti (sudengti).

Pirkimo PVM skaičiuojamas ne tik nuo įsigytų prekių savikainos, bet nuo visų įsigijimų su PVM. T. y. nuo visų pirkimų, kurių metu pardavėjui buvo sumokėtas PVM mokestis. Tai gali būti telekomunikacijų paslaugos, kuras, kanceliarinės, administracinės išlaidos ir daug kitų. Įsiskaičiuoja visi pirkimai, skirti verslui (veiklai vykdyti) ir nuo kurių perkant buvo sumokėtas PVM pardavėjui, t. y. perkant su PVM. Jeigu prekė ar paslauga įsigyta be PVM (pvz., iš ne PVM mokėtojo), nėra ir jokio pirkimo PVM.

Nesvarbu, ar parduodama prekė, ar paslauga, jeigu pardavėjas privalo prie pardavimo kainos pridėti PVM ir parduoti su PVM, tai jis turi teisę į PVM atskaitą – iš pardavimo PVM atimti pirkimo PVM ir valstybei sumokėti skirtumą.

Verslas (nesvarbu, fizinis asmuo ar įmonė), parduodamas prekes ar paslaugas, t. y. vykdydamas veiklą, ne visada turi prievolę priskaičiuoti prie prekės ar paslaugos kainos PVM mokestį. Ši prievolė taikoma:

• Verslui, kuris įsiregistravęs PVM mokėtoju;

• verslui, kuris pasiekė PVM įstatymo ribas ir jam yra prievolė tapti PVM mokėtoju, nors jis ir neįsiregistravęs. (Pagrindinė riba – 45 tūkst. Eur pardavimo pajamų per 12 mėnesių, bet apie ribas detaliau – kitame įraše).

Jeigu verslas nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju ir neturi prievolės tapti PVM mokėtoju (tai padaryti galima ir savanoriškai, net nepasiekus įstatymo nustatytų ribų), jis neturi nuo pardavimo kainos į valstybės biudžetą mokėti PVM, o jeigu nėra prievolės mokėti PVM, tai nėra ir teisės susigrąžinti PVM iš valstybės biudžeto. Dėl šios taisyklės ne PVM mokėtojų išlaidos visada bus visa įsigytų prekių ir paslaugų kaina su PVM.

Apskaičiuojant, kiek reikės sumokėti valstybei, visada svarbu atsiminti, kad nėra skirtumo, kada buvo sumokėti ar gauti pinigai (t. y. atlikti mokėjimai). PVM prievolės mokėti pardavimo PVM ir teisė į gražintiną PVM atsiranda tada, kai prekė ar paslaugą buvo parduoda (nupirkta), t. y. tada, kai įvyko sandoris, prekės disponavimo teisė buvo perduota ar paslauga atlikta. Kai buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra.

Tai tik kelios PVM apskaičiavimo taisyklės, tačiau jų yra labai daug. Ateityje pasigilinsime, kada privaloma mokėti, kaip prekės ir paslaugos keliauja tarptautinėje prekyboje, kas toji mišri veikla, kokią įtaką kainodarai daro PVM mokestis ir, žinoma, svarbiausias klausimas naujam verslui – kada apsimoka tapti PVM mokėtoju, o kada – ne.