Karantinas perdėliojo darbo taisykles, o jam pasibaigus ne visi darbuotojai gali norėti geranoriškai grįžti į darbovietes. Artėja užprogramuoti ginčai, ir Lietuvos Aukščiausio Teismo (LAT) priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-943/2021 tampa labai aktuali formuojant praktiką, ar galima fiksuoti darbo pareigų pažeidimą, kai darbuotojas neatvyksta dirbti į darbovietę, o darbą atlieka nuotoliniu būdu.
Minėtoje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai darbuotojas buvo atleistas iš gydytojo odontologo – burnos chirurgo pareigų dėl neatvykimo į darbą šešias darbo dienas. Tiek darbuotojas, tiek darbdavė pripažino, kad darbuotojas šiuo laikotarpiu nebuvo darbe (klinikoje).
Teismas nagrinėdamas bylą nurodė, kad nepakanka vien fakto, jog darbuotojas neatvyko į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Būtina nustatyti ir įvertinti:
- ar pagal savo atliekamų darbo funkcijų pobūdį darbuotojas turėjo galimybę jas (ar dalį jų) atlikti kitoje vietoje;
- ar toks darbo funkcijų atlikimas atitiko susiklosčiusią darbo tvarką;
- ar darbuotojas turėjo teisę tam tikras funkcijas vykdyti ir už darbovietės ribų.
Dėl darbuotojo teisės darbo funkcijas atlikti nuotoliniu būdu LAT nurodė, kad:
- nuotoliniu darbu laikytinas darbas, kai darbuotojas visas ar dalį savo funkcijų atlieka, visą ar dalį savo darbo laiko dirba kitoje vietoje nei darbovietė arba naudodamasis informacinėmis technologijomis;
- pats nuotolinis darbas yra darbo atlikimo forma arba būdas, bet ne darbo sutarties rūšis, todėl nėra poreikio šalims darbo sutartyje susitarti dėl darbuotojo funkcijų atlikimo už darbovietės ribų;
- vertinant darbuotojo galimybes nuotoliniu būdu atlikti dalį savo funkcijų, svarbu ir tai, kad pagal šių funkcijų prigimtį nėra būtina papildomai susitarti dėl darbo vietos reikalavimų, kai darbo funkcijų atlikimui nėra nustatomi jokie specifiniai reikalavimai.
Byloje buvo įvertinta, kad gydytojas odontologas – burnos chirurgas, dalį pareigų privalėjo atlikti klinikoje, tačiau dalies kitų darbo funkcijų (pvz., teisės dalyvauti įvairiose diagnostikos, gydymo ir profilaktikos programose, moksliniuose tyrimuose, teisės tobulinti profesinę kvalifikaciją, konsultuoti) įgyvendinimui nebuvo nustatyti specialūs reikalavimai. Todėl darbuotojas iš esmės turėjo teisę tam tikras funkcijas vykdyti ir už sveikatos priežiūros įstaigos ribų, ir nebuvo būtina papildomai susitarti dėl darbo vietos reikalavimų, kadangi darbo funkcijų atlikimui nebuvo nustatyti jokie specifiniai reikalavimai. Tai patvirtino ir darbdavės pateiktas darbuotojo darbo funkcijų sąrašas bei jų apibūdinimas. Be to, tai atitiko darbdavės klinikoje susiklosčiusią praktiką. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu darbuotojas vykdė savo funkcijas (teikė protezų užsakymus, darbo klausimais bendravo su klinikos darbuotojais), o darbdavė ginčo dienomis darbuotojo neieškojo, todėl laikytina, kad tokia padėtis darbdavę tenkino.
Darbovietėje susiklosčius tokiai ilgalaikei praktikai, darbuotojui sukeliami pagrįsti lūkesčiai, jog darbo tvarka išliks tokia pati, t. y. ginčo atveju darbuotojui darbines funkcijas vykdant už darbovietės ribų, jam nebus fiksuojamos pravaikštos. Todėl tik darbdavei iš naujo informavus darbuotoją apie darbo tvarkos pasikeitimą, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti drausminio poveikio priemones. Tačiau darbovietės ir darbo vietos sąvokos neturi būti nepagrįstai sutapatinamos ir tokių darbo funkcijų, kurios pagal savo prigimtį gali būti atliekamos ne darbovietėje, atžvilgiu. Taip pat neturi būti ignoruojamos darbo teisinių santykių vystymosi tendencijos.
Ši byla įnešė aiškumo, kad norint susigrąžinti darbuotojus į biurus būtina juos informuoti apie darbo tvarkos pasikeitimus. Taip pat šis precedentas suteikė galimybę lanksčiau organizuoti nuotolinį darbą, bet darbdavys privalės aiškiau apibrėžti, kokias darbo funkcijas privaloma atlikti darbovietėje.