ES, prekės ir PVM

Prekyba jau seniai peržengė valstybės sienas, dažnas perka bei parduoda už Lietuvos ribų. Taigi, aktualūs tampa tarptautinio apmokestinimo niuansai, kuriuos žinoti būtina ne tik buhalteriui, bet ir tam, kuris organizuoja prekybą. Nesvarbu, ar tai įmonė, ar individualią veiklą vykdantis asmuo, taisyklės visiems galioja vienodos.

Europos Sąjungos (ES) PVM mokesčio reglamentavimas painus ir sudėtingas – kartais viena maža smulkmena prekybos schemoje gali pakeisti viską, tačiau yra kelios paprastos pagrindinės taisyklės. Plačiau apie jas – šiame įraše.

ES prekėms ir paslaugoms PVM taikomas skirtingai, tad svarbu įsidėmėti, kad tai, kas taikoma prekėms, nėra taikoma paslaugoms, ir atvirkščiai. Prekė – bet koks daiktas (PVM įstatymo 2 str. 22 p.).

Ankstesniame įraše apie PVM kalbėjau apie PVM esmę, jo surinkimo schemą ir pardavėjo prievoles. Jeigu viskas vyksta Lietuvoje, schema paprasta:

Tokia paprasta PVM schema galima tik tada, kai viskas vyksta vienoje valstybėje ir mokesčius administruoja viena mokesčių inspekcija. Tarptautiniu mastu tai tampa labai sudėtinga bei reikalauja didelių administravimo kaštų. Siekiant išvengti sudėtingo ir dvigubo apmokestinimo, tarptautinėje ES prekyboje galioja atskiros PVM taisyklės.

Tarp ES šalių narių vykstančios prekybos negalima maišyti su eksportu ir importu. Kai prekės keliauja iš vienos ES šalies narės į kitą, tai vadinam prekių išvežimu ir įvežimu. Eksportas ir importas – kai prekės keliauja iš (už) ES ribų. Tuomet galioja kiti reikalavimai bei kitos taisyklės.

Pirmoji taisyklė – PVM tiesiogiai priklauso nuo prekės iškeliavimo ir atkeliavimo vietų. Nesvarbu, kur įsikūręs pirkėjas ar pardavėjas, PVM pririštas prie prekės buvimo vietos pardavimo momentu ir vietos, kur prekė atkeliaus parduota.

Lietuvos įmonė pardavė prekes Lenkijos įmonei ir iš savo sandėlio Kaune išsiuntė jas į Lenkijos įmonės sandėlį Vilniuje. Visiškai nesvarbu, kad pirko Lenkijos įmonė. Prekės faktiškai nekirto valstybės sienos, todėl joms taikomos paprasto pardavimo Lietuvoje taisyklės.

Lietuvoje esanti įmonė pardavė prekes, esančias Vokietijos sandėlyje, ir išsiuntė jas į Prancūziją. Lietuvoje PVM prievolių neatsiranda, nes prekės net nepasiekė Lietuvos teritorijos. Nesvarbu, kad pardavėja – Lietuvoje registruota įmonė. PVM persikelia į Vokietiją, kur yra prekių sandėlis.

Lietuvos gyventojas dropshiping’o būdu prekes iš Kinijos parduoda į JAV, jos tiesiogiai iš pardavėjo siunčiamos pirkėjui. Prekės neatkeliavo į Lietuvą, todėl PVM prievolių neatsiranda, nepriklausomai nuo to, kad jas pardavė Lietuvos gyventojas. Įstatyme tai vadinama ne PVM objektu Lietuvoje.

Parduodant prekes, ES apmokestinimą lemia ne tik faktinis jų judėjimas tarp valstybių, bet ir pirkėjo statusas, todėl labai svarbu pirkėjus suskirstyti į dvi grupes:

  • B2B schema – kai prekyba vyksta „verslas verslui“ principu, taikoma 0 % PVM tarifo taisyklė;
  • B2C schema – kai prekės parduodamos paprastam gyventojui. E-prekybos taisyklė įsigaliojusi nuo 2021 m. liepos 1 dienos.

0 % PVM tarifas taikomas ES prekyboje, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo ir sudėtingos PVM atskaitos. Ši taisyklė bendra visoje Europos Sąjungoje ir pritaikyta kiekvienos šalies įstatymuose. Prekės tarp ES valstybių narių gali keliauti taikant 0 % PVM tarifą, nepriklausomai nuo to, iš kurios ES šalies į kurią ES šalį atkeliavo, kai jos parduodamos vieno PVM mokėtojo kitam PVM mokėtojui. Paprasčiau – verslas parduoda verslui (B2B).

Rezultatas tas pats. Galutinis vartotojas nusipirko prekes Lietuvoje, visas PVM atgulė į Lietuvos valstybės biudžetą, ten, kur jam priklausė, o prekybos grandinėje buvo išvengta nereikalingos biurokratijos ir pinigų srautų įšaldymo.

Tačiau ši schema veikia tik tada, kai prekės keliauja iš vieno PVM mokėtojo pas kitą PVM mokėtoją. Išvežti (parduoti) privalo vienos šalies PVM mokėtojas, o įsivežti (nupirkti) turi kitos šalies PVM mokėtojas. Pardavėjas privalo būti PVM mokėtojas toje šalyje, iš kurios išvežama prekė, o pirkėjas privalo būti PVM mokėtojas toje šalyje, į kurią įsiveža prekę. Ir visai nesvarbu, kur pirkėjas ar pardavėjas įsikūręs. Svarbu iš kurios šalies į kurią keliauja prekė ir kuriose šalyse PVM mokėtojais įsiregistravę pardavėjas ir pirkėjas.

Lietuvos įmonė PVM mokėtoja Lietuvoje parduoda prekes ir išsiunčia į Lenkiją paprastam gyventojui. 0 % PVM tarifo taikyti negali, nes Lenkijos gyventojas nėra PVM mokėtojas Lenkijoje.

Lenkijos įmonė parduoda prekes Lietuvos įmonei, kuri neturi PVM kodo (nėra įsiregistravusi PVM mokėtoja). Lenkijos įmonė parduos Lietuvos įmonei, priskaičiavusi lenkišką PVM.

Lietuvos įmonė PVM mokėtoja Lietuvoje parduoda prekes Latvijos įmonei, kuri yra PVM mokėtoja Latvijoje. Prekės išvežamos į Latviją. Parduodant tokias prekes galima taikyti 0 % PVM tarifą.

Lietuvos įmonė PVM mokėtoja Lietuvoje parduoda prekes Vokietijos įmonei ir prekės išgabenamos į Lenkijos sandėlius. Vokietijos įmonė pateikė savo lenkišką PVM kodą. Kadangi prekės iškeliavo į tą valstybę, kur pirkėjas yra įsiregistravęs PVM mokėtoju, tokiam pardavimui galima taikyti 0 % PVM tarifą.

Labai svarbu, kad prekės turi faktiškai iškeliauti iš vienos šalies į kitą šalį ir privalo būti prekių išvežimą (įvežimą) patvirtinantys dokumentai.

Nepatenkinus minėtų sąlygų, pardavėjas negali taikyti 0 % PVM tarifo ir privalo apmokestinti prekių tiekimą standartiniu lietuvišku PVM tarifu. Tai sukuria dideles rizikas. Atsakomybė tenka pardavėjui. Patikrinimo metu nustačius, kad sandoris neatitinka keliamų reikalavimų, pardavėjui tenka prievolė sumokėti 21 % PVM nuo parduotų prekių kainos. Taip gali atsitikti, kai paaiškėja, kad:

  • prekes įsigijo asmuo, kuris šalyje, į kurią atkeliavo prekės, nevykdo PVM apmokestinamos veiklos (ne PVM mokėtojas), pavyzdžiui, pateiktas negaliojantis PVM mokėtojo kodas;
  • prekės iš Lietuvos neiškeliavo į nurodytą šalį, bet liko Lietuvoje arba pirkėjas išsivežė jas į kitą valstybę;
  • pirkėjas dalyvauja PVM sukčiavime ir prekės pradingo juodojoje rinkoje, t. y. pirkėjas jų nedeklaravo savo valstybėje ES narėje.

Rizika tenka pardavėjui. Sumokėti 21 % nuo pardavimo sandorių, kai tai neįskaičiuota kainodaroje, gali reikšti net verslo žlugimą. Todėl vykdant prekybą ES pardavėjui labai svarbu pažinoti savo pirkėją, turėti visus įrodymus, kad prekės iškeliavo kur ir priklausė, o susidūrus su sukčiais sugebėti įrodyti, kad veikė apdairiai, sąžiningai ir nedalyvavo PVM grobstymo schemoje. Reikalaujamų įrodymų sąrašas ilgas ir labai svarbus. Vykdant prekybą ES vieno dokumento kaina gali būt ir šešiaženklis skaičius. Nepriklausomai nuo to, ar pardavėjas įmonė, ar individualią veiklą vykdantis asmuo – taisyklės visiems galioja vienodai.

Nuo 2021 m. liepos 1 d. ES įsigaliojo nauja e-prekybos PVM taisyklė, kuri aktuali, kai prekės parduodamos paprastiems gyventojams kitoje ES šalyje narėje (B2C schema). Ši taisyklė atsirado siekiant pažaboti didžiulius prekybos, kuri išvengdavo PVM mokesčio, srautus.

E-prekybos PVM taisyklė taikoma, kai prekės per elektroninę parduotuvę parduodamos į kitą ES valstybę narę galutiniam vartotojui (paprastam gyventojui) ir pardavėjas organizuoja prekių išsiuntimą. Šiuo atveju PVM privalo būti sumokėtas toje šalyje, kur prekės iškeliavo, jos apmokestinamos taikant tos šalies PVM tarifą.

 

Prekiaujant pagal B2B („verslas verslui“) schemą nesvarbu, į kokią valstybę narę prekės iškeliauja, taikoma viena taisyklė ir 0 % PVM tarifas, o prekiaujant pagal B2C („verslas gyventojui“) schemą per e-platformas prekių PVM tarifas priklauso nuo tos šalies, į kurią jos išsiunčiamos.

B2C schema aprėpia ne tik pardavimus paprastiems gyventojams, bet ir kitiems verslams, vykdantiems PVM neapmokestinamą veiklą (pavyzdžiui: bankai, draudimo bendrovės, mokyklos, bibliotekos etc.), kurie nėra PVM mokėtojai savo šalyje (smulkus verslas).

Taisyklės privaloma laikytis nepriklausomai nuo to, ar pardavėjas:

  • yra įmonė, ar individualią veiklą vykdantis gyventojas;
  • yra PVM mokėtojas Lietuvoje, ar ne.

Skaičiuojant, kada atsiranda prievolė mokėti PVM Lietuvoje, yra taikoma 45 000 Eur riba, tačiau kalbant apie e-prekybos PVM ši riba daug žemesnė. Prievolė mokėti PVM kiekvienoje šalyje, į kurią buvo parduoti produktai, pagal e-prekybos schemą atsiranda, jeigu per kalendorinius metus bendra visų per e-platformas parduotų prekių Europos Sąjungoje vertė viršijo 10 000 Eur ribą (B2C schemoje). Verslas gali neturėti prievolės mokėti PVM Lietuvoje, nes dar gali būti nepasiekęs 45 000 Eur ribos, bet jam jau gali atsirasti prievolė mokėti PVM kitose ES valstybėse narėse. Taigi, egzistuoja dvi PVM ribos ir dvi privalomos registracijos verslui. Pirmoji – pasiekus 45 000 Eur apyvartą per dvylika paskutinių mėnesių, kai atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju Lietuvoje. Antroji – pasiekus 10 000 Eur apyvartą per kalendorinius metus iš e-prekybos pardavimų ES (B2C), kai atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju OSS (One stop shop) sistemoje. Nepasiekus 10 000 Eur ribos, pardavimams į ES taikomos lietuviško PVM taisyklės.

Įmonė A vykdo e-prekybą. Lietuvoje ji per dvylika paskutinių mėnesių suprekiavo už 65 000 Eur, o į kitas ES šalis per kalendorinius metus gyventojams pardavė prekių už 8 000 Eur. Kadangi įmonė A neviršijo 10 000 Eur už pardavimus ES, tai registruotis OSS sistemoje jai nereikia. Kol nepasiekta 10 000 Eur riba, visiems pardavimams (73 000 Eur) taikomas lietuviškas 21 % PVM tarifas, kuris turi būti sumokėtas į Lietuvos valstybės biudžetą.

Įmonė B vykdo e-prekybą. Lietuvoje ji per dvylika paskutinių mėnesių suprekiavo už 30 000 Eur, o ES gyventojams per kalendorinius metus pardavė prekių už 25 000 Eur. Kadangi už pardavimus ES (25 000 Eur) įmonė viršijo 10 000 Eur, ji turi registruotis OSS sistemoje ir skaičiuoti bei mokėti PVM kiekvienoje ES šalyje, kur buvo parduotos prekės. Mokestis negali būti skaičiuojamas du kartus, todėl 25 000 Eur patenka po OSS skėčiu, o į lietuvišką ribą neįsiskaičiuoja. Kadangi įmonė B per dvylika paskutinių mėnesių Lietuvos gyventojams pardavė už 30 000 Eur, t. y. neviršijo 45 000 Eur ribos, registruotis PVM mokėtoja Lietuvoje jai prievolės nėra. Vadinasi, 25 000 Eur bus apsimokestinti ES šalių PVM pagal pirkėjo vietą, o prievolės mokėti PVM nuo 30 000 Eur nebus, jeigu įmonė B savanoriškai nesiregistruos PVM mokėtoja Lietuvoje.

Įmonė C vykdo e-prekybą. Lietuvoje per dvylika paskutinių mėnesių ji suprekiavo už 65 000 Eur, o ES gyventojams per kalendorinius metus pardavė prekių už 25 000 Eur. Kadangi už pardavimus ES (25 000 Eur) įmonė viršijo 10 000 Eur, ji turi registruotis OSS sistemoje ir skaičiuoti bei mokėti PVM kiekvienoje ES šalyje, kur buvo parduotos prekės. Įmonė C viršijo ir 45 000 Eur ribą už pardavimus Lietuvoje (65 000 Eur), todėl privalo būti įsiregistravusi PVM mokėtoja Lietuvoje. Vadinasi, 25 000 Eur bus apmokestinti ES šalių PVM pagal pirkėjo vietą, įmonė C mokės šiuos PVM per OSS sistemą, o nuo 65 000 Eur pardavimų Lietuvoje mokės lietuvišką 21 % PVM į Lietuvos biudžetą.

Reikėtų nepamiršti, kad registravimosi ribų apskaičiavimas skiriasi. 45 000 Eur riba skaičiuojama per dvylika paskutinių mėnesių, o 10 000 Eur riba skaičiuojama už kalendorinius metus.

ES priklauso 26 valstybės. Registruotis kiekvienoje jų ir mokėti PVM tiesiogiai į tos šalies biudžetą labai sudėtinga ir beveik neįmanoma. Siekiant palengvinti visą e-prekybos PVM schemą, buvo sukurta bendra vieno langelio sistema OSS, kuri bendra visoje Europos Sąjungoje. Jos veikimo principai labai paprasti:

  1. pardavėjas registruojasi OSS sistemoje, kad vykdo e-prekybą ES;
  2. apskaičiuoja, kiek turėtų sumokėti PVM kiekvienoje ES šalyje;
  3. pateikia vieną deklaraciją per OSS sistemą;
  4. sumoką PVM savo šalies mokesčių inspekcijai (mūsų atveju VMI);
  5. VMI pagal pateiktą deklaraciją kiekvienai joje nurodytai šaliai perveda tiek PVM, kiek priklauso.

Neįsiregistravus OSS lieka prievolė savarankiškai kiekvienoje šalyje registruotis PVM mokėtoju, deklaruoti ir mokėti kiekvienai valstybei atskirai, todėl jau dabar vykdantys e-prekybą ES turėtų suskubti registruotis OSS sistemoje.

Vykdant e-prekyba Europos Sąjungoje svarbu žinoti kiekvienos šalies PVM tarifus ir jų taikymą. Skirtingose valstybėse galioja ne tik skirtingi tarifai, bet ir skirtingai taikomi lengvatiniai tarifai. Visus juos galima rasti čia.

E-prekybos OSS schema taikoma, kai prekės iškeliauja iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę. Kai pardavėjas prekes perka iš trečiųjų šalių (ne ES) ir tiesiogiai atsiunčia pirkėjui (dropshiping’as) (pavyzdžiui, iš Kinijos tiesiogiai atsiunčia Vokietijos gyventojui), taikomos kiek kitokios taisyklės, kurios vadinamos IOSS schema. Ši schema, nors ir panaši į aptartąją, kai prekės keliauja ES viduje, turi kitų niuansų, kuriems skirsime atskirą įrašą.

2 komentarai

  1. Viltė Atsakyti

    Aiškiai viskas surašyta, ačiū.
    Iškilo toks klausimas. Ne PVM mokėtojas Lietuvoje, tampa OSS registruotu vartotoju, tai prekių gavimo šalies ne PVM mokėtojams rašo sąskaitas su PVM, o prekių gavimo šalies PVM mokėtojams rašo sąskaitas su 0% PVM?

    • SkaiciuMazgas AutoriusAtsakyti

      Laba diena, Vilte,

      jeigu asmuo įsiregistravęs OSS, lieka ne PVM mokėtoju Lietuvoje (nes nepasiekė ribos), tai elgtis su pardavimais Lietuvoje reikia taip, kaip ir anksčiau. T.y. Lietuvoje asmuo yra ne PVM mokėtojas todėl išrašo paprastas Sąskaitas faktūras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.