ESTT – mokymo laikas lygus darbo laikui

ESTT išnagrinėjo bylą, kurioje sprendė ar privalomas dalyvavimas profesiniuose mokymuose darbdavio nurodymu yra darbo laikas. Byloje buvo nagrinėjama situacija, kai darbuotojas buvo darbdavio įpareigotas lankyti 160 valandų trukmės profesinius mokymus, kurių 124 valandos vyko ne įprastu darbo laiku. Darbuotojas reikalavo apmokėti jam 124 valandas kaip viršvalandžius.

ESTT sprendė ar laikotarpis, per kurį darbuotojas darbdavio nurodymu dalyvauja profesiniuose mokymuose, kurie vyksta ne jo įprastinėje darbo vietoje, o mokymo paslaugų teikėjo patalpose, ir per kuriuos jis nevykdo savo įprastų užduočių, yra darbo laikas.

Teismas nurodė, kad darbo laikas, tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas. Poilsio laikas apima bet kokį laiką, kuris nėra darbo laikas ir nenumatyta jokios tarpinės kategorijos. Todėl profesinio mokymo laikotarpis turi būti laikomas arba „darbo laiku“ arba „poilsio laiku“.

Kai darbuotojas gauna darbdavio nurodymą dalyvauti profesiniuose mokymuose tam, kad galėtų likti užimamose pareigose, ir kai šis darbdavys, be kita ko, pats pasirašo profesinio mokymo sutartį su tokius mokymus organizuojančia įstaiga, reikia laikyti, kad profesinio mokymo laikotarpiu toks darbuotojas yra darbdavio žinioje. Neturi reikšmės ir aplinkybė, kad visas profesinis mokymas ar jo dalis vyksta ne įprastu darbo laiku, nes, kalbant apie sąvoką „darbo laikas“, neatsižvelgiama į tai, ar šis laikas apima įprastas darbo valandas.

Be to, tai, kad aptariami profesiniai mokymai vyksta ne darbuotojo įprastoje darbo vietoje, o mokymo paslaugas teikiančios įstaigos patalpose, nekeičia fakto, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbo vietoje, todėl netrukdo tam, kad aptariami profesinio mokymo laikotarpiai būtų kvalifikuojami kaip „darbo laikas“.

Galiausiai tai, kad veikla, kurią darbuotojas atlieka profesinių mokymų laikotarpiu, skiriasi nuo tos, kurią jis vykdo atlikdamas įprastas savo funkcijas, taip pat nekliudo tam, kad šie laikotarpiai būtų kvalifikuojami kaip darbo laikas tuo atveju, kai profesiniuose mokymuose dalyvaujama darbdavio sprendimu ir dėl to per juos darbuotojas privalo paklusti darbdavio nurodymams.

Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad laikotarpis, per kurį darbuotojas darbdavio nurodymu dalyvauja profesiniuose mokymuose, kurie vyksta ne jo įprastinėje darbo vietoje, o mokymo paslaugų teikėjo patalpose, ir per kuriuos jis neatlieka savo įprastų užduočių, yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Visas sprendimo tekstas.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.