Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė nutartį byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) ir gyventojo šeimos. Ginčas kilo, kai VMI apskaičiavo gyventojui papildomas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumas, remiantis tuo, kad jis gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, nes šiuo laikotarpiu gyventojo šeimos patirtos vartojimo išlaidos buvo per mažos. VMI apskaičiuotos išlaidos viršijo jų gautas oficialias pajamas bei turėtas (deklaruotas) santaupas.
VMI rėmėsi tuo, kad gyventojo šeimos patirtos išlaidos negalėjo būti ženkliai mažesnės už Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per mėnesį.
LVAT priminė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 70 str. 1 d. (kuria vadovavosi VMI) nuostata taikoma tik tada, kai situacija tenkina dvi sąlygas:
- mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti įprastine tvarka;
- mokesčių mokėtojas nevykdo (arba vykdo netinkamai) savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su VMI, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus.
Minėtų sąlygų egzistavimą privalo įrodyti mokesčių administratorius (VMI).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatyme nustatyta nuostata:
- nenustato gyventojui pareigos tvarkyti jo ir (ar) šeimos išlaidų apskaitą ar saugotis šias išlaidas patvirtinančius dokumentus;
- papildomi mokesčiai remiantis MAĮ 70 str. 1 dalimi gali būti apskaičiuoti, kai gyventojo išlaidos viršijo pajamas ir (ar) turėtas lėšas, jei jis nenurodo ir nepagrindžia papildomų pajamų šaltinio;
- vien tai, kad gyventojo šeimos pajamos ir turėtos lėšos buvo mažesni, nei aptariamos statistinės vartojimo išlaidos, savaime nereiškia, kad buvo gauta neoficialių pajamų.