Beveik kiekvienas verslas susiduria su momentu, kai pirkėjas nesumoka už jam parduotas prekes, gavęs avansą dingsta tiekėjas, verslo partneris negrąžina paskolos. Atsiranda beviltiškos skolos – tos, kurių nepavyks atgauti.
Beviltiškų skolų apskaita įmonės finansinėse ataskaitose yra labai paprasta. Beviltiškos skolos turi būti pripažintos įmonės nuostoliu (nurašytos į sąnaudas) tą akimirką, kai sužinoma, kad jos nebus atgautos, arba kyla labai rimtų abejonių, jog skola bus apmokėta. Tai gali įvykti savaitė po prekių išsiuntimo (pirkėjas paskelbė bankrotą kelios dienos nuo prekių įsigijimo) ar po pusės metų trukmės bandymo susigrąžinti sumokėtą avansą iš tiekėjo.
Tačiau mokesčių tikslais beviltiškomis skolomis laikomos tos, kurios atitinka teisės aktuose nurodytus reikalavimus, išlaukimo terminus, kurių atgavimui atliktos procedūros ir surinkti įrodymų dokumentai.
Susidaro situacija, kad nors yra žinoma, jog pirkėjas nesumokės, skola pripažįstama beviltiška ir nurašoma į nuostolius, mokesčius nuo pardavimo (dėl kurio susidarė beviltiška skola) susimokėti vis tiek reikia. Ir tik tada, kai bus įvykdyti visi teisės aktų reikalavimai, sumokėtus mokesčius bus galima susigrąžinti.
Kaip tai atrodo laike?
*Finansinio pelno ir mokestinio pelno (pelno, skirto apskaičiuoti pelno mokesčiui) apskaičiavimas skiriasi. Apie tai plačiau – „Pelnas nelygus pelnui“.
Kas atsitiktų, jeigu UAB „Pardavėjas“ numotų ranka ir neįvykdytų teisės aktų reikalavimų surinkti visus dokumentus, atlikti nurodytus veiksmus? Finansinių ataskaitų tai nepakeistų – skola būtų pripažinta nuostoliu, tačiau UAB „Pardavėjas“ prarastų nuo sandorio, už kurį negavo pinigų, sumokėtus mokesčius. Pavyzdyje tai būtų 3 600 Eur. Kai skolos sumos penkiaženklės ir didesnės, mokesčių praradimas gali būtų pakankamai skausmingas ar net pražūtingas, todėl žinoti teisės aktų reikalavimus yra labai svarbu.
Pripažinti beviltiškomis mokesčių tikslais galima tik tas skolas, kurios buvo įtrauktos į įmonės pajamas, t. y. tik pirkėjų skolas už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes. Tiekėjams sumokėti avansai, užstatai, suteiktos paskolos nesumažins mokesčių, nors tai ir įmonės nuostoliai.
Tačiau siekiant susimažinti mokesčius neužtenka vien to, kad skola būtų pirkėjo už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes. Teisės aktai nustato griežtus reikalavimus, terminus ir įrodymus. Susimažinti mokesčių, pripažinus pirkėjo skolą beviltiška, nepavyks, jeigu:
- įmonė toliau bendradarbiauja su skolininku;
- skola buvo perleista, įkeista, apmokėta trečio asmens ir t. t.;
- skolininkas yra susijęs asmuo (dukterinė, seserinė įmonė, akcininkas ir t. t.);
- įmonė pati skolinga skolininkui (beviltiška skola mokesčių tikslais galima pripažinti tik skirtumą tarp abejų pusių įsipareigojimų viena kitai);
- dėl įmonės kaltės praleidžiami sutartiniai, teismo terminai ir įmonė prarandą teisę reikalauti skolos iš skolininko;
- skolininkas yra nenustatytas (fiktyvus).
Rengiant finansines ataskaitas ir pripažįstant skolą finansiniu nuostoliu šie kriterijai nėra svarbūs. Jeigu žinoma, kad skolos nepavyks atgauti – ji pripažįstama nuostoliu. Tačiau norint susimažinti mokesčius to atlikti nebus galima, jeigu skola ar skolininkas atitiks vieną iš išvardytų sąlygų.
Jeigu skola minėtųjų punktų neatitinka, svarbu įsivertinti laiko faktorių, kuriuo momentu bus galima susimažinti mokesčius, t. y. pripažinti skolą beviltiška mokesčių tikslais:
- išlaukus 12 mėnesių nuo skolos įtraukimo į pajamas (nuo pardavimo, dėl kurio susidarė skola, momento);
- skolininkui bankrutavus, mirus ar skolininką likvidavus.
Pirmasis terminas aktualus, kai skolininkas veikia, gyvena, bet dėl vienų ar kitų priežasčių nesumoka skolos. Tokiu atveju mokesčius susimažinti bus galima tik išlaukus 12 mėnesių nuo pardavimo momento.
Jeigu skolininkas bankrutavo, buvo likviduotas ar mirė, reikalavimo išlaukti 12 mėnesių nėra. Svarbu atkreipti dėmesį, kad paskelbtas bankroto ar likvidavimo procesas dar nereiškia, kad įmonė bankrutavo ar buvo likviduota. Turi būti bankroto ar likvidavimo įvykimo faktas.
Ar to užtenka? Tikrai ne. Teisės aktai reikalauja turėti įrodymus, jog įmonė padarė viską, kad būtų atgauta suma iš skolininko, o neturint šių reikalavimų, net skolininkui bankrutavus, susimažinti mokesčių nepavyks. Reikalaujami turėti įrodymai priklauso nuo skolos dydžio:
Jeigu tai nedidelė suma iki 300 Eur, verslui nieko papildomai daryti nereikia, tačiau jeigu skola viršija 30 000 Eur, reikalingi įrodymai, jog įmonė padarė viską, kad atgautų skolą, kreipėsi į teismą, o skolininkas tikrai yra nemokus. Aukščiau išvardyti dokumentai reikalingi, jeigu beviltiška skola nurašoma išlaukus 12 mėnesių nuo skolos įtraukimo į pajamas.
Jeigu skola pripažįstama beviltiška mokesčių tikslais, dėl priežasties, kad skolininkas bankrutavo, mirė ar buvo likviduotas, tai reikalaujami dokumentai nepriklauso nuo skolos dydžio.
Reikalavimai, kad būtų galima pripažinti skolą beviltiška mokesčių tikslais, nėra laužti iš piršto. Siekdami atgauti pinigus verslai kreipiasi į teismus, antstolius, skolų išieškojimo bendroves, siunčia priminimus ir raginimus. Teisės aktai tiesiog reikalauja, jog verslas būtų padaręs viską, kad atgautų skolą, ir tik tuo atveju, jeigu to padaryti negalima, leidžia susigrąžinti sumokėtą PVM ir susimažinti pelno mokestį.
Daugelis reikalaujamų dokumentų nėra rengiami ar gaunami buhalterio. Tai vadovų, pardavimų ir teisės skyrių atsakomybė. Dažnai nesusikalbėjimas tarp buhalterijos ir šių skyrių, vadovo nežinojimas lemia, kad mokesčiai lieka prarasti, nes surinkti dokumentus pavėluojama ar jau surinkti dokumentai yra pametami, neišsaugomi. To kaina gali būti beveik 1/3 skolos dydžio mokesčių suma.