ES teisingumo teismas priėmė nutartį byloje dėl atostoginių apskaičiavimo, kai skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui buvo sumažintas darbo laikas ne dėl darbuotojo kaltės.
ESTT padarė išvadą, kad Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, siekiant apskaičiuoti atostoginius, kolektyvinėje sutartyje leidžiama numatyti galimybę atsižvelgti į sumažėjusį užmokestį dėl to, kad per referencinį laikotarpį buvo dienų, kai dėl sutrumpinto darbo laiko darbas faktiškai nebuvo atliekamas ir dėl to darbuotojas už minimalias metines atostogas, jam priklausančias pagal 7 straipsnio 1 dalį, gavo mažesnius atostoginius nei įprastas darbo užmokestis, kurį jis gauna darbo laikotarpiais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinės teisės aktus kuo labiau atsižvelgdamas į Direktyvos 2003/88 tekstą ir tikslą taip, kad už minėto 7 straipsnio 1 dalyje numatytas minimalias atostogas darbuotojams sumokėti atostoginiai nebūtų mažesni už įprastą vidutinį darbo užmokestį, kurį jie gauna faktinio darbo laikotarpiais.
Be to, ESTT pabrėžė, kad ES teisė turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionaliniams teismams, remiantis nacionaline teise, saugoti darbdavių teisėtus lūkesčius, siejamus su tuo, kad tebegalioja nacionalinių aukščiausiųjų teismų jurisprudencija, patvirtinanti kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties nuostatų, reglamentuojančių mokamas atostogas, teisėtumą.
Bylos nuoroda:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208963&pageIndex=0&doclang=lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1646947